Pirmasis iš šios giminės Liubavo dvare apsigyveno Rapolas Slizienis (Rafal Slizien, 1804–1881), 1832 m. vedęs Kamilę Tiškevičiūtę. Jis pagarsėjo kaip menininkas, savo skulptūromis ir medaliais atstovavęs Vilniaus romantizmo mokyklai.
Būsimasis skulptorius iš pradžių mokėsi pas Volnos bazilijonus, vėliau Polocko jėzuitų kolegijoje. Rapolas pats norėjo tapti jėzuitu, bet tam nepritarė tėvas. Baigęs studijas Polocke, atvyko į Vilnių ir įstojo į Vilniaus universiteto Moralės skyrių (arba Teisės fakultetą). Aktyviai dalyvavo Filomatų ir Filaretų draugijų veikloje. Mokėsi vietos, romėnų, kriminalinės, kanoninės teisės, visuotinės istorijos, statistikos ir filosofijos, o laisvu laiku lankė dailę pas garsųjį Joną Rustemą. Čia išmoko piešti, ėmė akvarele kurti portretus, taip pat miniatiūras ir šmaikščias karikatūras.
Vėliau išvyko į Peterburgą, kur keletą metų tarnavo Vidaus reikalų ministerijoje, buvo valdininku. Susipažino su dailininkais Aleksandru Orlovskiu ir Vincentu Smakausku. Tuomet ėmė kurti medalius. Peterburge susitikinėjo su Adomu Mickevičiumi, su juo keitėsi linksmais eilėraštukais. Padovanojo Mickevičiaus mylimosios mamai Marijai Šymanovskai savo paties sukurtą medalioną. Tėvo prašymu 1830 m. grįžo į Lietuvą.
Po vedybų Rapolas gyveno įprastą dvarininko gyvenimą, bet neužmiršo dailės, daug keliavo. Buvo ne tik labai talentingas skulptorius, bet ir nepaprastai gabus architektas, statė nedidelius dvarelius ir kitus pastatus provincijoje, planavo dvarelių parkus. „Net pasodinti medžiai buvo pilni poezijos. Kažkur tolumoje atsiveriantis vaizdas į bažnyčią, upelį - beveik iš nieko jis kūrė iš tikrųjų gražų kraštovaizdį. Kaimynai sugebėjo tinkamai įvertinti didelį pono Rapolo talentą ir skonį, kreipdavosi pagalbos ir ją gaudavo, todėl drąsiai galima teigti, kad Naugarduko pavietas turi gražias gyvenvietes bei rezidencijas tik Rapolo Slizienio dėka", – rašė skulptoriaus amžininkas.
Rapolui ypač patiko gotikinis stilius, pastatus jis puošė bokšteliais, mėgo aukštus smailiaarkius gotikinius langus, todėl tikėtina, kad jis buvo ir perstatytos Liubavo medinės koplyčios projekto autorius.
Rapolas sukūrė labai daug smulkiosios plastikos darbų, neretai juos dalydavo pažįstamiems. Žinomi ir skulptūriniai portretiniai biustai, pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus biustas, padovanotas Vilniaus Senienų muziejui. Iš natūros Rapolas buvo sukūręs Henriko Ževuskio medalioną, grafų Eustachijaus ir Konstantino Tiškevičių, Tomo Zano, Jono Čečioto, Edvardo Odinco, Mykolo Riomerio, profesoriaus Adamovičiaus ir daugelio kitų savo amžininkų portretus.
Rapolas Slizienis buvo populiari ir patraukli asmenybė. Amžininkai prisimena jo humoro jausmą, pomėgį pasakoti anekdotus, įžvalgumą, nuolatinį domėjimąsi viskuo. Menininkas mirė staiga, 1881 m. gegužės 20 dieną, savo dvare Liubave, nesulaukęs auksinių vestuvių iškilmių.