451px HerbAbdanksvg6
Goštautų giminės herbas „Abdank“
Pirmieji žinomi Liubavo dvaro savininkai buvo įtakingiausi ir galingiausi Lietuvos XVI a. pirmosios pusės didikai Goštautai.
Pasibaigus Goštautų giminei, 1542 m. Liubavo dvaras išmaros teise perėjo Lietuvos didiesiems kunigaikščiams.
Našle tapusi Barbora Radvilaitė Goštautienė praėjus dešimt metų 1547 m. rudenį slapta ištekės už paskutinio Jogailaičių giminės atstovo Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus ir kartu Liubavo dvaro savininko Žygimanto Augusto. Pastarasis kiek vėliau su žmonos broliu Mikalojumi Radvila Ruduoju apsikeis dvarais: Liubavą iškeis į Rokantiškes.
assets/Uploads/_resampled/SetWidth211-GostautasAlbertas.jpg
Grafas Albertas Goštautas (1480–1539), Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis kancleris, Lietuvos I-ojo Statuto autorius
assets/Uploads/_resampled/SetWidth211-Barbora-Radvilaite-Gostautiene-1520-1551.jpg
Barbora Radvilaitė Goštautienė (1520–1551), Stanislovo Goštauto (1507–1542) žmona
assets/Uploads/_resampled/SetWidth211-GostauturumVilnOrda1.jpg
Napaleonas Orda. Goštautų rūmų griuvėsiai Vilniuje. 1875-1877

Goštautai

Pirmieji žinomi Liubavo dvaro savininkai buvo įtakingiausi ir galingiausi Lietuvos XVI a. pirmosios pusės didikai Goštautai. Albertas Goštautas (1480–1539 m.) buvo vedęs kunigaikštytę iš Verejskių Sofiją (1485–1549(51)).

Albertas Goštautas užėmė svarbius postus Lietuvos valstybinėje ir karinėje tarnyboje. 1503-1509 m. ėjo LDK didžiojo kunigaikščio rūmų taurininko ir Naugarduko vietininko pareigas. Dalyvavo ne vienoje sėkmingų karinių operacijų: 1506 m. atmušė Krymo totorių puolimą, 1507 m. gynė Smolenską nuo Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės, dar kitais metais suorganizavo sėkmingą LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo iždo apsaugą nuo Mykolo Glinskio sąmokslininkų. Nuo 1513 m. A. Goštautas ėjo Bielsko, nuo 1515 m. – Mozyriaus seniūno, nuo 1511 m. iki 1514 m. – Naugarduko vaivados, nuo 1513 m. – Polocko vaivados, nuo 1519 m. – Trakų vaivados, nuo 1523 m. – Darsūniškio valdytojo, o nuo 1525 m. – Borisovo seniūno pareigas. 1522 m. didikas tapo Vilniaus vaivada ir Lietuvos didžiuoju kancleriu, jam buvo suteiktas Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V Geranainių grafo titulas.

Albertą Goštautą galima drąsiai vadinti vienu ryškiausių ir svarbiausių visų laikų Lietuvos istorinių asmenybių. Nors ir turėjo įvairių valstybinių pareigų, vadovavo rengiant pirmąjį Lietuvos Statutą. Tai žmogus, kuriam rūpėjo Lietuvos valstybės ateitis. Jis žvelgė giliau ir gerokai toliau nei daugelis jo amžininkų. A. Goštautas labai vertino Lietuvos savarankiškumą ir, tikėtina, įžvelgdamas pavojus valstybingumui, reikalavo išvyti nemokančius lietuvių kalbos lenkų bernardinus vienuolius, o 1530 m. iš popiežiaus Klemenso VII išrūpino atskirą Lietuvos bernardinų provinciją. Goštauto iniciatyva Lietuvos statute atsirado formuluotės, draudžiančios svetimšaliams, t.y. lenkams, įsigyti Lietuvos turtų ar užimti tarnybas. Saugant Lietuvos savarankiškumą Albertui Goštautui pavyko pasiekti, kad 1529 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu būtų vainikuotas mažametis Žygimantas Augustas, nors tuo metu dar tebebuvo gyvas jo tėvas Žygimantas Senasis. A. Goštautas rėmė Prūsijos kunigaikščio Albrechto Branderburgiečio siekius mirus Žygimantui Senajam tapti Lenkijos regentu. Deja, šio sumanymo realizuoti nepavyko, 1530 m. Lenkijos Seimas Žygimantą Augustą išrinko ir Lenkijos karaliumi. Nuo to laiko prasidėjo nesutarimai tarp Žygimanto Augusto motinos Bonos Sforzos, siekiančios sumažinti Goštautų įtaką valstybei, ir Goštauto, norinčio apriboti Bonos valdžią Lietuvoje.

Albertui Goštautui mirus 1539 m., Liubavo dvarą paveldėjo jo sūnus Stanislovas Goštautas (1507–1542). Kartu su Liubavu Stanislovas paveldėjo ir kitus dvarus: tėvoniją Geranainius, Kėdainius, Liubčią, Mėguvą, Biržus, Trakus, Medininkus, Dieveniškes, Tikociną ir daug kitų. Stanislovo Goštauto karjera prasidėjo labai ankstyvame amžiuje. Dar būdamas penkiolikos metų, 1522 m. Lietuvos Seimo jis paskiriamas Naugarduko vaivada, nuo 1530 m. – Naugarduko vietininku, 1542 m. – Trakų vaivada, priklausė Ponų tarybai. Stanislovas Goštautas, kaip ir jo tėvas, buvo neeilinė asmenybė. Manoma, kad jis buvo Lietuvos metraščio, dar vadinamo Bychovco kronika, parašymo iniciatorius, globojo Mykolą Lietuvį.

1537 m. gegužės 17(18) d. Stanislovas Goštautas vedė Barborą Radvilaitę (1520 12 06 – 1551 05 08), kaip vėliau pamatysime, būsimo Liubavo dvaro savininko Mikalojaus Radvilos Rudojo seserį. 1542 m. gruodžio mėn. 18 d., manoma Geranainyse, kur reziduodavo, Stanislovas Goštautas mirė nepalikęs palikuonių. Kaip byloja istoriniai šaltiniai, netrukus Liubavo dvaras, kaip ir kitos gausios Goštautų valdos, išmaros teise atiteko valstybei, o per turto varžytines didžioji turto dalis –Radviloms. Kurį laiką Liubavo dvaru dar galėjo naudotis Stanislovo Goštauto motina Sofija Goštautienė (mirė apie 1549(51) m.). Įtakingiausių Lietuvos XV–XVI a. didikų grafų Goštautų dinastija baigėsi.

Našle tapusi Barbora Radvilaitė Goštautienė praėjus dešimt metų 1547 m. rudenį slapta ištekės už paskutinio Jogailaičių giminės atstovo Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus ir kartu Liubavo dvaro savininko Žygimanto Augusto. Pastarasis kiek vėliau su žmonos broliu Mikalojumi Radvila Ruduoju apsikeis dvarais: Liubavą iškeis į Rokantiškes.