Kitas Liubavo dvaro savininkas buvo garsi to meto asmenybė, Vilniaus vaivada ir LDK kancleris kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584), antrosios Žygimanto Augusto žmonos brolis. Jis neretai vadinamas neoficialiu Lietuvos valdovu po paskutiniojo Gediminaičio mirties.
Kilęs iš vienos turtingiausių Lietuvoje ir net Europoje giminių, jis buvo patikimas karvedys, sumanus politikas ir atkaklus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suvereniteto gynėjas. Iki šiol prisimenama jo frazė, ištarta 1569 m. Seime, kuriame Radvila kategoriškai atsisakė pasirašyti Liublino unijos aktą: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės...“. Taip pat Radvila garsėjo kaip atkaklus reformacijos rėmėjas ir skleidėjas, rūpinęsis steigti mokyklas ir kviesti mokslo žmones iš kitų šalių.
Neaišku, kada Vilniaus vaivada ir LDK kancleris kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis iškeitė savo tėvoninį paveldėtą dvarą Rokantiškes į Liubavą. Žinoma, kad ne anksčiau kaip 1554 metais, nes 1554 m. rugsėjo 23 d. seniūnas Jonas Hozijus, Žygimanto Augusto patikėtinis, sudarė Liubavo dvaro žemių aprašymą.
Nėra žinomi minėto sukeitimo motyvai. Radvila Rudasis galėjo siekti įsigyti daugiau žemių pakeliui į Radvilų Dubingių pilį. Liubavas tam puikiai tiko, nes buvo labai patogioje vietoje, visai pakeliui. Taip Liubavas tapo privačiu dvaru. Radvila ėmėsi dvarą plėsti – anot amžininkų, gyveno ne prasčiau už patį karalių, taigi ir jo stalas turėjo būti bemaž taip pat aprūpintas Liubavo dvaro teikiamomis gėrybėmis.
1577 04 05 Radvila už 2000 lietuviškų kapų pardavė Liubavą Kasparui Golejevskiui. Pardavimo akte išvardyti visi kaimai, kurie tuo metu priklausė Liubavo dvarui.