Krišpinai Kiršenšteinai

Ne mažiau paslaptinga, bet nepelnytai pamiršta yra ir Krišpinų Kiršenšteinų giminė, kurios atstovai XVII a. pab. – XVIII a. vid. valdė Liubavą. Herbo „Kryszpin“ („Kryspin“) savininkai save kildino iš romėnų laikais Romos imperijoje gyvenusio protėvio Krišpino. Krišpinai, gavę bajorystę iš paties Žygimanto Augusto, valdė žymiąją Raudonės pilį. Išlikę šaltiniai liudija, kad šeimos atstovai nuo seno itin aktyviai dalyvavo šalies politikoje. Įdomu, kad tai darė ir giminės moterys bei dvasininkai. Daugelis narių buvo aktyvūs Sapiegų priešininkai ir rėmė Saksonijos kunigaikščio Augusto II kandidatūrą į valstybės sostą. Nemažai Krišpinų dalyvavo seimeliuose, buvo pasiuntiniais susitikimuose su kitų šalių valdovais.

Pirmasis iš giminės įsigijęs Liubavą, buvo Martynas Krišpinas Kiršenšteinas (Marcin Kryszpin Kirszensztein, mirė apie 1700 m.), po kelionės į Italiją pradėjęs sėkmingą karinę politinę karjerą tėvynėje. Čia jis buvo Vilniaus tijūnu, LDK kancleriu, o vėliau dar tapo ir LDK stalininku bei pataurininkiu. Plungėnų seniūnui Martynui Krišpinui Kiršenšteinui už 14000 lenkiškų auksinų 1670 m. gegužės 21 d. Liubavo dvarą pardavė Vladislovas Tiškevičius, tokiu būdu užbaigdamas pirmąjį Tiškevičių valdymo periodą Liubave (Vladislovo tėvas Jonas Antanas Tiškevičius Liubavo dvarą buvo įsigijęs iš Golejevskių). Naujasis savininkas elgėsi panašiai, kaip ir jau minėtas Kasparas Golejevskis, nes stengėsi supirkti daugiau aplinkinių valdų. Pavyzdžiui, dar 1668 m. iš Mykolo Daugėlos Narbuto jis nupirko Nemenčinę, Gerėją ir Zalosę prie Gerėjos ir Zalosės upių. Tai rodo, jog Krišpinas, kaip ir jo pirmtakai, vertino šiame krašte esančias žemes.

Po Martyno mirties Liubavą paveldėjo jo sūnus Plungėnų seniūnas Kazimieras Krišpinas Kiršenšteinas. Deja, dvarą valdyti jam teko itin sudėtingu istoriniu laikotarpiu, kuomet kraštas buvo stipriai nuniokiotas Šiaurės karo ir maro, o šalies viduje vyko politinė suirutė. Priešingai nei daugelis giminaičių, Kazimieras tapo Sapiegų šalininku. Yra žinoma, kad jis dalyvavo delegacijoje pas švedų karalių. Taip pat buvo surinkęs solidžią nuosavą kariuomenę, su kuria nuo pat Vilniaus vijosi besitraukiančios Augusto II šalininkų kariuomenės dalinius. Dvaro savininkas itin aktyviai dalyvavo to meto politikoje, kuriam laikui dėl saugumo buvo pasitraukęs į užsienį, todėl gali būti, jog ne visuomet spėjo prižiūrėti savo valdas. Tuo naudojosi kaimynai, neteisėtai grobstydami vertingus dvaro išteklius. Dėl šių nuostolių bylos vyko iki pat Kazimiero mirties (apie 1725 m.). Nepaisant to, išlikęs 1725 m. inventorius mums rodo, kad Kazimiero, o gal dar jo tėvo laikais buvo plečiama ūkinė dvaro dalis, Kazimierui valdant buvo imtasi atstatymo darbų.

Kazimiero sesuo, paskutinė Krišpinų turto, o kartu ir Liubavo paveldėtoja, buvo Trakų kaštelionaitė, netekėjusi panelė Teresė Krišpinaitė Kiršenšteinaitė (Teresa, m. 1753). Ji palaikė artimus ryšius su dvasininkais, ypač su vyskupu Antanu Tiškevičiumi ir Juzefu Sapiega. Išlikę dokumentai rodo, kad ji daug bendravo su savo seserimis. Teresė ilgai ir kantriai bylinėjosi dėl Liubavo dvaro nuosavybės. Viename laiškų seseriai randame ją nuogąstaujant, kad dvaras patiria daug nuostolių dėl savivaliaujančių kaimynų.