paz3IMG4918Liubprist4
Gintaras Karosas, muziejaus įkūrėjas, projekto vadovas
Herbas Uszacki
Mielieji,
Europos parko muziejus kartu su Norvegijos kultūros paveldo tyrimų institutu 2014–2016 m. įgyvendino Liubavo dvaro sodybos baroko XVIII a. architektūros ansamblio Vilniaus rajone, Lietuvoje, restauracijos ir pritaikymo kultūros ir visuomenės reikmėms projektą. Projekto metu buvo restauruoti oficinos (lobyno) ir oranžerijos avarinės būklės pastatai, išsaugant kuo daugiau autentikos: originalią šildymo sistemą, tinko lipdinių ir polichromijos fragmentus, deformuotas pastatų sienas – kaip neginčijamus istorijos tėkmės prisilietimo pėdsakus. Begriūvantys pastatai buvo statyti dar iš pusiau degtų molio plytų. Net ir didžiausiems paveldo entuziastams atrodė, kad nebėra prasmės bandyti griuvėsius išsaugoti. Tačiau mūsų rūpestį ypač retą kultūros paveldo objektą, kaip pažinimo šaltinį, išsaugoti ateinančioms kartoms parėmė Norvegijos Karalystė, Islandija, Lichtenšteinas ir Lietuvos Respublika per Europos ekonominės erdvės finansinį mechanizmą. Širdingas ačiū Jums, brangūs rėmėjai! Mums, tiriantiems ir kuriantiems Liubavo dvaro muziejų, projektas buvo įsimintinas ir tuo, kad vėliausi istorikų atradimai rašytinės dvaro istorijos pradžią nukėlė į XV a. pirmą pusę. Pirmas žinomas Liubavo dvaro savininkas buvo Lietuvos visų laikų garsiausio valdovo Vytauto Didžiojo rūmų maršalka Jonas Goštautas (1383–1458). Liubavo dvaras išties ypatingas ne tik išskirtine architektūra, gamtiniu kraštovaizdžiu, bet ir reta istorija. Vargu ar surasime kitą panašų objektą šalia sostinės Vilniaus, galintį didžiuotis tokia išskirtinių savininkų gausa – politinio, kultūrinio ir intelektualinio elito atstovais, kurie buvo bekompromisiniai Lietuvos patriotai ir ne vienas jų faktiškai valdė Lietuvą. Nors dvarą vis ištikdavo negandos, bet jis išliko ir vėl atgimė nauja forma – kaip muziejus, kurio misija yra kultūros paveldo vertybės tyrimas ir išsaugojimas ateinančioms kartoms, vykdant visuomenės švietimą. Prasmingų Jums atradimų keliaujant po nepaprastą Liubavo dvarą!
assets/Uploads/_resampled/SetWidth211-Liuoranofic2016IMG8.jpg
Liubavo dvaro oficina ir oranžerija
assets/Uploads/_resampled/SetWidth211-Liuoran20162IMG5.jpg
Liubavo dvaro oranžerija, 2016 m.
assets/Uploads/_resampled/SetWidth211-Liuofic2016IMG5.jpg
Liubavo dvaro oficina, 2016 m.
assets/Uploads/_resampled/SetWidth211-SlizkonfLiuIMG6.jpg
Liubavo dvaro oranžerija, 2016 m.
assets/Uploads/_resampled/SetWidth211-Liuoficoran2009IMG8.jpg
Oficina ir oranžerija prieš restauraciją
assets/Uploads/_resampled/SetWidth211-LiuEEEsten20142IMG5.jpg
Restauracijos darbų pradžia, 2014 m.
assets/Uploads/_resampled/SetWidth211-Liuoficvidus2015IMG5.jpg
Oficinos restauracijos darbų pradžia, 2014 m.
assets/Uploads/_resampled/SetWidth211-Liuoficoran2009IMG9.jpg
Oficina ir oranžerija prieš restauraciją

Oficinos ir oranžerijos restauracijos patirtis 2014–2015 m.

Restauruojant buvo siekiama pritaikyti Liubavo dvaro oficiną ir oranžeriją muziejui taip, kad patys pastatai, kiek tai įmanoma, būtų kartu ir eksponatais. Pritaikymas iš esmės yra labiausiai statinių istorinę aurą naikinantis dalykas. Todėl buvo dedamos visos pastangos, kad restauruojant nuo kultūros paveldo statinių nebūtų nutrinti laiko pėdsakai. Galų gale juk laiko pėdsakai ir yra nekvestionuotinai vertingiausia, ką turime.

Sienos

Oficinos sienos buvo sėdusios į gruntą iki 30 cm: daugiausiai ilgasis pastato fasadas iš kiemo pusės ties durimis ir šiaurinis pastato kampas, o mažiausiai –pietinis pastato kampas. Sovietmečiu buvo įrengti betoniniai kontaforsai, kad rytinė ir pietinė pastaro sienos nenugriūtų. Sutvirtinus pastato pamatus pavedimu įremiant juos į stabilų gruntą ir sutvirtinus sienas žiedu bei demontavus kontraforsus, atsiskleidė laiko ženklai. Ilgieji oficinos fasadai, kildami aukštyn, taip stipriai deformuoti, kad net galima būtų suabejoti, ar ne toks buvo architektūrinis sumanymas. Pastatas ties perdangomis kai kur išplatėja net daugiau nei 40 cm. Sutvirtintos elipsinės formos sienos plokštumos fiksuoja būseną, kuri yra ir kultūros vertybės sunykimo riba. Prieš daugelį metų Jorke (Jungtinė Karalystė) buvau matęs laiko deformuotą medinį pastatą su stipriai į gatvę išvirtusia fasadine siena, jo vaizdas ilgam pasiliko atminty. Dabar turime ir čia, Lietuvoje, Liubavo dvaro sodybos oficiną su įspūdingai pakitusia ir sustingusia mūrine siena.

Norint padaryti pamatų pavedimą, kasantis po pamatais, storiausias iki 1,8 m gylio juodžemio sluoksnis aptiktas irgi po labiausiai sėdusių sienų vietomis. Po pietinės sienos pamatu aptikta XVI a. koklių, indų bei medinių lentų liekanų. Gruntas po pamatais daug kartų sluoksniuojasi tarsi įrodydamas čia buvusius gausius praeities kultūrinius sluoksnius.

Oranžerijos šiaurinė siena buvo begriūvanti, paramstyta. Ir čia pavyko stabilizuoti beveik per visą sienos storį pavirtusią sieną. Dabar išties nepaprastai įdomu įeiti pro sienos kryptį kartojančias duris.

Perdangos ir stogas

Oficinos ir oranžerijos perdangos ir stogas nebuvo originalūs, teko juos restauruoti pagal tyrimų medžiagą. Buvo pasirinktas ankstyvasis periodas, kai, tikėtina, oficina dar buvo sodybos iždine, o patarnautojai ir orkestras, kaip žinome iš K. Tiškevičiaus, gyveno didžiuliame 2 aukštų vartų statinyje. Oficinos šiaurinėje patalpoje polichrominiais tyrimais nustatyta net 18 stratigrafinių dažų sluoksnių. Atstatytos masyvios atviros sijos, laikančios mansardinio stogo konstrukciją. Sovietmečiu oficinos patalpų aukštis, perdangas įrengus ypač žemai, vidutiniškai buvo pažemėjęs apie metrą. Restauruoto pastato pirmo aukšto patalpų aukštis (iki sijų apačios) siekia 3,9 m.

Interjeras

Šiaurinėje oficinos pastato dalyje buvo likusios medinės grindys, kurios, manyta, yra originalios. Restauruojant, išėmus grindų lentas perklojimui, laukė staigmena – po jomis rastos dar vienos visą kambario plotą dengiančios grindys. Šiaurės vakarų mažiausioje patalpoje nuėmus sovietinį betoną aptiktas autentiškas raudonų plytų grindinys, taip pat autentiškas grindinio fragmentas išliko prie plačiųjų durų. Krosnių padai surasti tarp mažųjų patalpų ir, tikriausiai vėlesni, didžiosios patalpos viduryje (kai krosnis statyta, patalpa buvo atidalinta siena).

Gausius oficinos sienų tinko ir lipdinių sluoksnius norėjome kuo labiau išsaugoti. Atlikti polichrominiai tyrimai galėjo padėti atkurti patalpų interjerą. Nesiekėme atkurti kurio nors vieno sprendinio, kadangi tai jau būtų grįžimas į kiek vėlesnį sluoksnį nei pirminis. Oficinos ir oranžerijos durys ir langai pagaminti laikantis statybos meto pobūdžio (atkreipkite dėmesį į vidinių durų storį!), durų spalvai pasirinkta viena iš pirminių polichrominiu tyrimu nustatytų vidaus sienų spalvų, taip pat, turint omenyje, kad pirmas sluoksnis būna gruntas, nubyrėjusio tinko vietos nudažytos antrojo stratigrafinio sluoksnio spalva.

Oranžerijoje išsaugota šildoma siena ir atidengti eksponavimui grindinio šildymo fragmentai, pagal pastate rastus koklius atstatyta XVIII a. krosnis.

Daugiau informacijos:

Europos parko tel.: 8 5 2377 077, 8 698 309 25, hq@europosparkas.lt

EEE PARAMA