Europos parkas įgyvendino Liubavo piliavietės tyrimų projektą

Viešoji įstaiga „Europos parkas“ įgyvendino Liubavo žvalgomųjų archeologinių tyrinėjimų galimos piliavietės vietoje projektą.  Projektą iš dalies finansavo Kultūros rėmimo fondas.

Projekto vadovas Gintaras Karosas mano, kad „jei galėtume atskleisti Liubavo dvaro priešistorę, galbūt pavyktų į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos mozaiką sugrąžinti dar vieną jos dalių.“

Pirmąsias žinias apie Liubavo (Liubovo) dvarą kaip valdovo valdą teikia Žygimanto Augusto Vilniaus dvaro 1546 ir 1547 m. karališkosios sąskaitos Varšuvos Senųjų aktų archyve.

Istorikė Dr. B.R.Vitkauskienė pateikia ištrauką apie karališkojo dvaro patirtas išlaidas Liubavo tvenkinių remontui:

„Pataisymas tvenkinio Liubove arba šliuzo (vandens nuleidimo įrenginio) ir bokšto remontas.
Kasėjams, kurie dirbo prie vandens nuleidimo įrenginio arba šliuzo (lenkiškai upust), nuo rugsėjo 6 dienos iki rugsėjo 11, išskyrus vieną šventinę dieną 5 dienas, būtent 10 kasėjų už 2 dienas ir 6 kasėjams už 2 dienas ir 8 kasėjams už 1 dieną sumokėta iš viso 0/40 kapos.
Kitiems kasėjams, kurie 8 stulpus iš tvenkinio ištraukė ir žemes (iškasė?), matavo rykštėmis, viso 0/24 kapos.
Trims dailidėms, kurie bokštus taisė ir vandens nuleidimą, nuo rugsėjo 6 iki 11dienos už 5 dienas – iš viso 0/25 kapos.
Paprastiems darbininkams, kurie taisė pylimus (šlaitus) nuo spalio 17 iki 27dienos už 6 dienas, įskaitant darbininkus, kurie polius kalė – viso 0/27/2 kapos. Ir superintendentui 0/8 kapos.
Už 7 vežimėlius šiaudų sutvirtinti vandens nuleidimo įrenginį, įskaitant darbininkui, kuris atvežė krūmokšnių šakas už dieną ir arklį – 0/25/2 kapos.
Petrui grioviakasiui Bohemui, kuris instrumentus ir maistą tiems kasėjams parūpino už 1 dieną ir 2 arklius, įskaitant superintendentą – 0/14/4 kapos.
Viso išleista tvenkinio pataisymui Liubove 2 kapos 43 grašiai 8 pinigėliai.“ 1

Kaip rašo Žečpospolitos dvarų tyrinėtojas Romanas Aftanazis „XVIII a. II pusėje – XIX a. I pusėje, dvaras Liubavas, esantis prie Neries upės, buvo Lohojsko atšakos Tiškevičių paveldimas turtas. Iki pat mirties čia savo rezidenciją turėjo kun. Mikalojus Tiškevičius (mirė 1796 m.), Vilniaus katedros kanauninkas, Šv. Kazimiero koplyčios klebonas.“ 2

Grafas Konstantinas Tiškevičius monografijoje „Neris ir jos krantai“, kurioje aprašė 1857 m. kelionę Nerimi, keletą žodžių skyrė ir Liubavo istorijai. Monografijos autorius rašė: „Kanauninko Tiškevičiaus laikais Liubavas buvo turtingo, tačiau konservatyvaus savininko rankose, kadangi viskas įrengta buvo visai kitaip negu tai daroma dabar. Pagal šių laikų skonį visų pirma siekiama paviršutiniško grožio, o seno būdo žmonėms svarbiausia buvo patogumas. Todėl Liubave buvo mažas, bet patogus medinis namelis, vadinamas rūmais, kuriame kanauninkas gyveno. Iškasti pagal tam tikrą tvarką kiemą supantys grioviai buvo pilni žuvų; seni, ilgaamžiai medžiai teikė pavėsį, o didžiuliuose, atvykusius svečius pasitinkančiuose dviejų aukštų puikiai sumūrytuose vartuose, kurių viršuje buvo įrengti kambariai, apačioje – erdvus butas, gyveno didelis kanauninko choras. Išskyrus sekretorių, kapelioną, prievaizdus ir dvariškius, dvasiškis laikė ir didelę muzikos srities žmonių grupę, kuri kiekvieną vakarą jam grodavo sode. Naujai pastatyti vartai buvo rezidencijos statybų plano vykdymo pradžia. Pastačius vartus, buvo planuojama rūmų statyba, tačiau senatvėje mažas medinis namelis jam buvo toks patogus ir jaukus, jog kun. kanauninkas rūmų statyti taip ir nepradėjo, jo statybų planai sustojo ties vartais. Kunigo kanauninko įpėdiniai, kurie savo rezidencijos čia neįkūrė, dar ilgai leido šiems pastatams merdėti be priežiūros. Tik jaunesniųjų įpėdinių karta, apsigyvenusi Liubave, seną kanauninko buveinę pavertė naujoviška rezidencija. Išnyko visa, kas dvelkė aštuonioliktuoju amžiumi, o kai vienas pokštininkas dėl neproporcingų mūrinių vartų ir medinių rūmų pajuokavo, jog jam baisu, kad rūmai per vartus nepaspruktų, dviaukščiai vartai buvo nugriauti. Be to, daugelį metų jie buvo neprižiūrimi, mūrai pamažu virto griuvėsiais, jiems reikėjo pernelyg didelių taisymų.“

Projekto metu atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai pateikė nemažai medžiagos, kuri leidžia teigti, jog išlikę Liubavo dvaro pastatai statyti kur kas anksčiau, nei manyta.

Liubavo dvaro sodybos istoriniai-architektūriniai tyrimai parodė, jog oficinos ir oranžerijos sienų architektūrinės raidos pradžia siekia XVIII šimtmečio vidurį, o pamatai slepia daugybę ankstesnių istorinių sluoksnių.

1) Varšuva, Senųjų aktų archyvas, karališkosios sąskaitos nr. 140 (AGAD, ASK, RK 140, l. 185, 190 v - 191).

2) „Lubów”, in: Roman Aftanazy, Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej, T. 11, 1992, p. 559 – 560.