Liubavo dvaro istorija

Liubavo dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas dar XVI a., kai Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas šią valdą paveldėjo iš savo tėvo Žygimanto Senojo. Tai nutiko apie 1544 metus. Išlikusios 1546–1547 m. sąskaitos suteikia anksčiausių žinių apie dvaro paskirtį ir svarbą. Iš šių dokumentų matyti, kad čionykštės apylinkės buvo turtingos gamtos išteklių, ypač medienos ir žuvies. Būtent tokias gėrybes karališkajam Vilniaus dvarui tiekė Liubavas. Čia buvo įrengti, prižiūrimi ir nuolat atnaujinami žuvivaisai skirti tvenkiniai. Liubavas buvo itin pažangus ūkiniu požiūriu – tai viena pirmųjų valdų, kur buvo įgyvendinta Bonos Sforzos inicijuota Valakų reforma (nepraėjus nė porai metų nuo jos paskelbimo).

Panašu, kad Liubavas, kuriam priklausė daug žuvingų Molėtų ežerų, upių ir tvenkinių, buvo ir vienas iš aplinkinių žemių centrų (seniūnijų): tuo laiku dvaro valdytoju paskirtas Jonas Ulrichovičius Hozijus dokumentuose neretai vadintas seniūnu.

Dvaro pavadinimas – Lubowo, Lubow, Liubow, Lubów, Любовь – greičiausiai bus kilęs iš panašių slaviškos šaknies vietovių pavadinimų, pasitaikančių Rytų Lietuvoje. Nėra aišku, kaip ir kodėl dvaras gavo tokį pavadinimą, bet akivaizdu, kad artimiausia žodžio reikšmė verčiant iš slavų kalbų yra „meilė“.

XVI a. II pusėje dvaras teko valdovo svainiui, jau mirusios mylimos žmonos broliui Mikalojui Radvilai Rudajam. Jis į šią valdą iškeitė tėvoninį dvarą Rokantiškes, nes Liubavas buvęs patogioje vietoje – pakeliui į Dubingių rezidenciją. Radvila dvarą išplėtė. Tai rodo pardavimo aktas, kuriuo 1577 m. Radvila Rudasis valdą pardavė Kasparui Golejevskiui. Dokumente minimi tie patys žuvivaisos tvenkiniai, ūkiniai pastatai, alaus darykla.

Naujajam šeimininkui Golejevskiui įsigyti Liubavą buvo labai svarbu, nes tai padėjo sujungti jau anksčiau supirktas žemes. Po jo mirties valdą toliau plėtė sūnus Mikalojus, 1614 m. prijungęs iš Zavišų pirktą Nemenčinės dalį. 1636 m. paveldėjimo teise Liubavo žemes pasidalijo trys Mikalojaus įpėdiniai: Jonas, Martynas ir Samuelis.

1638–1641 m. Liubavas pateko į vieno šeimininko rankas: LDK dvaro iždininkas Jonas Antanas Tiškevičius įsigijo Jono Golejevskio bei Martyno našlės Kristinos Puciankos ir sūnaus Izajo dalis (Liubavą ir Medžiūnus).

1670 m. Jono Antano sūnus Vladislovas Tiškevičius už 14000 lenkiškų auksinų Liubavo dvarą pardavė Plungėnų seniūnui, karališkajam pulkininkui Martynui Krišpinui Kiršenšteinui. Šis, kaip ir Kasparas Golejevskis, stengėsi supirkti daugiau aplinkinių valdų. Pavyzdžiui, dar 1668 m. iš Mykolo Daugėlos Narbuto jis įsigijo Nemenčinę, Girėją ir Zalosę prie Girėjos ir Zalosės upių.

Liubavą paveldėjo Martyno sūnus, Plungėnų seniūnas Kazimieras Krišpinas Kiršenšteinas. Tai buvo sunkus metas, kai kraštą stipriai buvo nuniokojęs Šiaurės karas ir maras, o šalį buvo apėmusi politinė suirutė. Kazimieras itin aktyviai dalyvavo politikoje, galbūt todėl ne visuomet spėjo prižiūrėti valdas. Tuo naudodamiesi kaimynai grobstė vertingus dvaro išteklius. Dėl šių nuostolių bylos vyko iki pat savininko mirties. Po daugybės teisinių ginčų Liubavas teko jauniausiajai, netekėjusiai Kazimiero seseriai Teresei. Ši 1753 m. testamentu Liubavą paliko globotinei Teresei Tyzenhauzaitei, tais pačiais metais ištekėjusiai už Stžalkovo seniūno Antano Kazimiero Tiškevičiaus. Taip dvaras antrą kartą atiteko Tiškevičių giminei.

Painią tolesnę paveldėjimo eigą ženklino tokie asmenys kaip Pijus, Dominykas ir Vincentas Tiškevičiai. Liubavo dvare sumaniai šeimininkavo Antano Kazimiero brolis, Vincento dėdė Vilniaus katedros kanauninkas Mikalojus Tiškevičius. Mikalojaus valdymo laikotarpiu dvare buvo išlaikomas asmeninis orkestras, apgyvendintas didžiuliuose puošniuose barokiniuose vartuose.

Tačiau tikrąjį aukso amžių dvaras išgyveno XIX a., kai dvarą valdė su Tiškevičiais besigiminiavusi Slizienių šeima. Pirmasis čia įsikūrė žymus to meto skulptorius Rapolas Slizienis su žmona Kamile Tiškevičiūte. Po Kamilės mirties dvarą valdė jos vaikai Valdemaras, Rita bei Gustavas ir anūkas Rapolas Jonas. Iki pat 1940 m., kai dvarą nusavino sovietų valdžia, čia rezidavo iš tėvo jį paveldėjęs Gustavo sūnus Rapolas Jonas. Valdant Slizieniams, XX a. pr. čia buvo įkurtas pavyzdinis žirgynas, pastatytas modernus vandens malūnas. Ypatingų meninių gabumų turintys paveldėtojai labai rūpinosi jiems atitekusiu dvaru.

Taigi nors Liubavo dvaro šeimininkai nuolat keitėsi, o kraštą užklupdavo nelaimės, ši valda iki pat XX a. vidurio išliko Lietuvos istorijai svarbių asmenų nuosavybe, garsėjo ne tik gamtos turtais, bet ilgainiui tapo mėgstama šviesių aristokratų, talentingų kultūros ir meno žmonių rezidencija.

Dabar skulptoriaus Gintaro Karoso iniciatyva Liubavo dvaras prikeliamas naujam gyvenimui. Įvairiapusiškai tiriant Liubavą, siekiant, kad istorinė atmintis ir atradimai tarnautų Lietuvai, steigiamas Liubavo muziejus.