liubavoknygosvirselis170
Gintaro Karoso knyga LIUBAVAS (2010)

Malūno restauracija

Restauravimo ir atkūrimo principai

Liubavo dvaro malūno restauracija ir pritaikymas muziejui man buvo pirmas tokio pobūdžio darbas paveldo srityje. Keleri metai, skirti pažinti paveldo objektą, buvo įdomūs, pilni atradimų, suteikė daug vertingų žinių. Panagrinėjęs techninį projektą labai greitai supratau, kad pačiam nesigilinus, neperpratus objekto, jo specifikos, galima lengvai prarasti pastato esmę, sunaikinti vertingąsias savybes. Norėjau, kad malūno neištiktų daugelio restauruojamų paveldo objektų likimas – dažnai jie praranda autentišką aurą, net jei yra ir technikos paveldas, kartais juose belieka tik nefunkcionalūs buvusios įrangos fragmentai.

Nepavyko rasti jokių Liubavo dvaro malūno statybos 1902 metais dokumentų ar brėžinių. Dvarui restauruojamo malūno statybos laikotarpiu priklausė dar vienas Žalesos upės malūnas arčiau Neries Tartokuose, jo projektinė dokumentacija yra išlikusi. 1896–1905 metų laikotarpiu Tartokų malūnas buvo ne kartą perstatytas, nes vis sudegdavo. Jis naudotas gana įvairiai – be lentpjūvės, įrengtas net popieriaus fabrikas. Vienas iš Tartokų malūno perstatymų autorių buvo žinomas to meto Vilniaus architektas Aleksejus Polozovas, mieste suprojektavęs apie šimtą įvairaus profilio pastatų. Kalbant apie restauruojamą Liubavo dvaro sodybos malūną, projekto autorystės priskyrimas minėtam architektui tėra tik viena iš prielaidų. Galima ir kita prielaida – malūno autoriumi galėjo būti ir vienas iš Lentvario dvarą tuo metu valdžiusių grafų Tiškevičių vykdomiems perstatymams pasirinktų architektų. Abiejų dvarų savininkus tuo metu siejo glaudūs ryšiai.

Restauruodami Liubavo dvaro malūną laikėmės kelių principų. Pirma, siekėme maksimaliai išsaugoti autentiškumą restauruodami ar atkurdami pagal analogiškus pavyzdžius. Čia reikėtų padaryti išlygą, kad tokiame paveldo objekte kaip šis paveldu yra tapę ir jo perdarymai, atlikti kad ir sovietmečiu, todėl sąmoningai siekta palikti ir kai kurias to laikotarpio veiklos, pertvarkymų žymes. Kitas principas buvo teisingai atkurti visą veikiančią įrangą jos buvusioje vietoje tokią, kokia buvo malūno statybos laikotarpiu. Kadangi objektas turėjo būti pritaikytas muziejinei veiklai, patogus ir saugus pagal šiuolaikinę sampratą, reikėjo daryti nedidelius pakeitimus, tačiau siekdami kuo mažiau brautis į paveldą derinome pritaikymui reikiamos įrangos stilistiką. Pritaikymas yra skausmingiausias paveldo savybių išsaugojimo atžvilgiu veiksmas, tačiau neišvengiamas, jei norima paversti objektą pažinimo šaltiniu visuomenei.

Kaip ir kitose srityse, paveldo pažinimas nėra išimtis, viskas prasideda nuo mažų pastebėjimų, sugretinimo. Kuo daugiau yra likę nesunaikintų autentiškų pėdsakų, kad ir visai nesvarbių iš pirmo žvilgsnio, tuo lengviau atsekti, koks galėjo būti pirminis sumanymas. Pastebėjau, kad norint geriau pažinti reikia daug laiko praleisti objektą tyrinėjant ir negalvoti, kad kažkas kitas duos atsakymus į klausimus ar nurodys sprendimus. Be abejo, teko klausinėti specialistų ir malūnininkų, malūno amžininkų ar jų palikuonių, kad galėtume grįžti šimtmečiu atgal.

Svarbu nepamiršti, kad restauruojant paveldo objektą svarbiausias siekis įvardytas žodžiu atkurti, o ne sukurti. Paveldas buvo kažkada kažkieno sukurtas, o mūsų kūrybingumo labiausiai reikia galvojant apie jo subtilų pritaikymą. Mūsų dabartinė kūryba neturėtų nustelbti pirminio pastato autoriaus sumanymo.

Sienos

Pats Liubavo malūno pastatas ir įranga išsiskyrė ypač aukšta kokybe. Pastato fasadus ir vidaus sienas reikėjo restauruoti taip, kad nesimatytų restauracijos žymių. Pirmiausia apsibrėžėme, kad skelto akmens mūro tarpų užpildo inkrustacijoje nebūtų matomas rišantis skiedinys, o karnizams ir apvadams būtų naudojamos malūno statybos meto gamybos raudonos plytos.

Didelį rūpestį kėlė pietinė pastato siena. Ji buvo gana smarkiai pasvirusi, todėl teko kiek lenkti ir restauruojamą karnizą, kad jungtųsi su pastato rytine siena. Sovietmečiu padarytą angą pietinės sienos apačioje iš lauko pusės užmūrijome, o ertmę vidinėje jos dalyje pritaikėme elektros skydinei įrengti. Jos durimis tapo šioje vietoje sovietmečiu įrengtas buvusios angos uždarymo įtaisas.

Norėjome atkurti lauko sienoje buvusią transmisijos pavaros nišą, iš kurios buvo likę tik sunkiai suprantamos formos suaižėjusių plytų arkutės likučiai. Daug valandų teko praleisti studijuojant buvusią langelio vietą. Išlikęs velenas su skriemuliu malūno cokolio palubėje, į lentpjūvės veleną per plokščią diržinę pavarą perduodantis sūkius, sufleravo tam tikrus atsakymus. Pasirodo, pagal diržo kryptį nišos viršus buvo išmūrytas žemyn nišos rėmo link. Langelio plytų apvadas iš dalies atitiko kitų langų apvadus ir išradingai įsiliejo į stoginės sienutę.

Vidinės pastato sienos atsivėrė savo autentišku grožiu, kai nuo jų buvo nuvalyta kreida ir sovietmečiu ant siūlių užteptas cemento skiedinys. Langų apvadus iš vidinės pastato pusės atkūrėme iš raudonų plytų. Čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad dalis apvadų prieš tai turėjo būti išardyta, norint įstatyti autentiškai atkurtas masyvias pušines langų staktas. Langų ir durų staktos buvo įmūrytos statant, jos tada atliko ir sąramos funkciją.

Kalbant apie fasadinių ir cokolinių durų plytų apvadus iš lauko pusės, reikia pasakyti, kad apatinė jų dalis buvo visai sunykusi. Lyginant ir suradus bent mažiausius buvusių plytų pėdsakus, jie restauruoti.

Malūnininko gyvenamoji patalpa seniau buvo tinkuota. Pasirinktas rupaus užtrinto tinko sienų paviršius su kiek užapvalintomis kampų briaunomis, tik šioje patalpoje įrengiant medines palanges.

Stogas

Malūno stogo būklė buvo avarinė, sutrūnijusias medines konstrukcijas reikėjo keisti naujomis. Pasirinkome išlaikyti autentišką pastato stogo pobūdį apšiltinimo sąskaita, t. y. panaudodami labai ploną šiltinimo medžiagos sluoksnį. Kompromisas buvo nežymus: pastogės konstrukciją su vidinėmis gegnėmis pavyko atkurti išsaugant buvusius tūrius, o stogas pastorėjo labai nežymiai. Dvaro nacionalizacijos dokumentai patvirtino, kad malūno stogas buvo dengtas skarda. Niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad galima paveldo objekte naudoti plastiku dengtą skardą, jei tebegaminama cinkuota. Žvelgiant į tradicinį skardinį stogą jaučiama meistro rankų darbo šiluma, kurią skardininkas įdeda jungdamas skardos lakštą su lakštu. Stogo spalva parinkta neatsitiktinai – ją nurodė ant malūno lauko durų staktos esantys kiek vėlesnių nei originalūs pirminiai raudonai rudų dažų likučiai.

Durys ir langai

Buvo išlikusios tik fasadinės malūno durys, cokolio lauko, malūnininko gyvenamosios patalpos staktų fragmentai, pastogės langų staktos. Siekėme restauruoti ir atkurti langus tokius, kokie buvo įstatyti XX a. pradžioje, nenaudodami gamyklinės furnitūros. Langas sudalintas pagal išlikusias nuotraukas, paties rėmo profilis ir jungtys padaryti pagal to meto dvaro oficinos langų pavyzdį. Visai atsitiktinai užtikus vieną lango staktos dalį su autentiškais kaltiniais vyriukais, tapo aišku, kaip turėtų atrodyti ir ši lango dalis. Staktos buvo gaminamos iš senos pušies medienos, naudojant vien kalvio darbo furnitūrą pagal likusius pavyzdžius: vyrius, kabliukus, vėjo laikiklius, grotas. Fasadinėse malūno duryse buvo likę vyriai, spyna su rankena, sklendė. Cokolinių lauko durų dalies apkalo raštas atkurtas pagal nuotraukose užfiksuotą raštą, o lentelių apkalo profilis – pagal fasadinių durų pavyzdį.

Fasadinės, kaip ir cokolinės, durys ir stakta sovietmečiu buvo gan stipriai pamažintos. Kelią priešais malūno fasadą užpylus apie 80 cm grunto sluoksniu, buvo nupjauta 25 cm staktos ir durų apačios, pribetonuotas tam tikras slenkstis. Pastebėjau, kad gan keistai atrodo pati durų konstrukcija, vyrių vietos. Pagal loginius proporcijų, santykio su pamatu, apvadais, grindimis ir kt. sugretinimus pavyko sužinoti ir tikrąjį durų aukštį. Tada beliko sovietmečiu pakirptas staktas ir duris priauginti.

Langams dažyti parinkti sodrios ochros spalvos dažai pagal rastus autentiškų dažų likučius ant langų ir durų staktų. Savaime suprantama, nutarta naudoti stiklą, o ne įvairiausius paketus, kurie, deja, mūsų paveldo objektuose kartais naudojami.

Įranga

Malūnas, nors ir kaip romantiškai nusiteikę į jį žvelgtume, vis dėlto yra pramonės įmonė. Restauruoti ir atkurti technologinę įrangą atrodė sunkiausia užduotis, nes trūko žinių. Pirmas atradimas – pastebėjau, kad pagrindinio veleno pamate kartojasi elementai, jų konfigūracija, grindyse likusios girnų tvirtinimo, miltų byrėjimo angos žymės, o nėra antrųjų girnų. Prieš tai manėme, kad Liubavo malūne yra vienos girnos. Akivaizdu, kad ir techniškai vienos girnos būtų gan neefektyvus energijos išteklių panaudojimo pavyzdys, nes vandens turbina išvysto iki 70 AJ galingumą. Pradėjau klausinėti pokariu dirbusio malūnininko sūnaus, gal jis galėtų patvirtinti antrųjų girnų buvimą. Tas prisiminė buvus antras girnas, o vėlesnio malūnininko sūnus papasakojo, kad jo tėvas svajojęs sugrąžinti antrąsias girnas. Taigi pirmiausia nutarta jas ir atkurti.

Radęs besimėtančią medžio konstrukciją užapvalintu kampu supratau, kad tai – ne kas kita, o senosios malūno kruopinės gaubto detalė. Pagal ją atkūrėme visą gaubtą ir kruopinė tapo dar elegantiškesnė.

Turbinos mentelėms reguliuoti Liubavo dvaro malūne naudota sliekinė pavara, esanti pastato viduje. Iš jos buvo likęs tik vienas sienoje įtvirtintas krumpliaratis. Kaip ji galėjo atrodyti? Kasinėdami kiemą radome keistą sutrūkusią ketinę detalę. Pridėjome prie esamo krumpliaračio – jau komplektas. Tai padėjo žengti toliau. Perdangų sijose tiesiai virš atrastojo slieko pastebėtos skylės nusakė pavaros principą ir gabaritus. Beliko atkurti šios pavaros korpusą su trūkstamomis detalėmis, guoliais, svirtimi ir rankena.

Vakariau nuo pagrindinio veleno pamato – dar vienas autentiškas pamatas, jame įmontuotas guoliavietės tvirtinimas. Čia galėjo būti veleno tąsa. Tačiau kam buvo perduodami sūkiai? Pakėlę akis aukštyn, ant horizontalių sijų matome veleno tvirtinimo žymes ir skriemulio diržo nutrintą žymę. Velenai galėjo būti sujungti tarpusavyje. Buvau girdėjęs apie malūnuose veikusius milvelius – milo vėlimo įrenginius. Milo gamybos procesui reikalinga krosnis su katilu būdavo netoliese. Malūną restauravę darbininkai pranešė džiugią žinią – cokolio akmens grindinyje rasta krosnies pagrindo raudonų plytų. Taip malūno technologinės įrangos kompleksą papildė atkurtas milvelis su krosnimi pagal analogus.

Vartydamas knygeles, o ir kalbėdamas su senais malūnininkais vis aiškiau supratau, kad be grūdų valymo įrenginio, vadinamojo šveisčio, toks malūnas negalėjo gaminti kokybiškų miltų. Visi atsakymai buvo autentiškose pagrindinio aukšto grindyse. Radęs vieną ertmę nuvalytiems grūdams, o kitą – lukštams išbyrėti, nesunkiai nustačiau ir šveisčio vietą. Ieškant, iš kur sūkiai buvo perduoti į šveistį, rastos dar vieno veleno tvirtinimo žymės grindyse. Atkurtas velenas atsakė ir į kitus klausimus. Pasirodo, per pagrindinio aukšto grindyse esančias ertmes plokščioji diržinė pavara suko elevatorių, kita – miltus į piklių stumiantį slieką, įrengtą pastogėje.

Rastos ertmės abiejų malūno aukštų grindyse padėjo atkurti ir maišų kėlimo mechanizmą. Kad nebūtų nuobodu skaityti, plačiau neaprašinėsiu kitų malūno komponentų – medžio ir metalo tekinimo, gręžimo staklių atkūrimo niuansų.

Stoginė

Žvalgydami malūno kiemą, archeologai atrado autentiškus pamatus, prijungtus prie pietrytinio pastato kampo. Aišku, kad tai – buvusios malūno lentpjūvės liekanos. Koks gi malūnas be lentpjūvės? Dvaro epochos amžininkas patvirtino spėjimus, o dar pridūrė, kad be diskinio pjūklo, vadinamojo zeimerio, buvo ir skiedrų gaminimo įrenginys – skiedrinė. Nupaišiau stoginės eskizą, malūno stoginės sienoje radau varžtus velenui prie sienos tvirtinti. Tada pagal kitus veleno guoliaviečių tvirtinimo pavyzdžius beliko atkurti patį veleną medžio apdirbimo įrenginiams sukti.

Apdaila ir pritaikymas

Malūne buvo visiškai sutrūnijusios abiejų aukštų perdangos, kurios ribojosi su malūnininko gyvenamąja dalimi. Perdangų sijos ir jų lentelių užpildas, grindinės lentos, apvadai gaminti iš naujo pagal vaizdus, užfiksuotus nuotraukose. Gamybinės dalies sijos ir grindys buvo išsilaikiusios geriau, taigi jas teko tik iš dalies restauruoti. Laiptinės tvorelės dalis atkurta pagal likusius fragmentus ir nuotraukas.

Aplinka

Liubavo dvaro malūnas tiesiogine prasme buvo užpiltas gruntu, juodžemiu. Buvo svarbu neapsigauti ir surasti tikrąjį grunto lygį aplink pastatą. Pastebėjau, kad kartais mėgstama užauginti grunto lygį, taip pastatus skandinant ir keičiant jų proporcijas. Dėl to ne tik nukenčia estetika, bet ir, kaip Liubavo dvaro malūne, drėksta sienos, vanduo plauna skiedinį. Ieškojau nepaliesto grunto, stebėjau archeologinių perkasų sluoksnių konfigūraciją aplink malūną, užtvankos sienutės nuolydžių amplitudes kitoje kelio pusėje, pamatų mūrijimo ypatumus ir skiedinio žymes – pagal tai nustačiau grunto lygį ir kanalo krantų aukštį. Grąžinus grunto lygį į spėjamą ankstesnę vietą, vanduo nustojo plauti griovas, o pastatas kai kur beveik metru ūgtelėjo – argi tai ne stebuklas?

Gintaras Karosas

Ištrauka iš Gintaro Karoso knygos „LIUBAVAS“ (2010)